NTrinka

„Skaudu", - išsprūsta vilnietei Lilijai Diržinauskienei. Skaudu dėl to, kad ūkininkai, dirbantys – ariantys, sėjantys iš valstybės nuomojamą žemę, skersuoja į žmones, kurie jiems mosuoja žemės nuosavybės atkūrimo dokumentais.

Mat ūkininkai įsitikinę, kad žemė paveldėtojams ima rūpėti tik tuomet, kai išvaduota iš šabakštynų, aparta ir apsėta ji ima duoti derlių.

Tačiau ir į ją pretenduojantys žmonės turi savo teisybę.

„Mano istorija - tik dar vienas paliudijimas, kad ir per dvidešimt metų valstybė nesugebėjo atkurti nuosavybės: perkelti kur nors 72 arų žemės lopinėlio", - stambiesiems ūkininkams atsikirsti nori L. Diržinauskienė.

---

Sprendimui – per dešimtmetį

Ši moteris iš senelio Kazimiero Ščerbausko paveldėjo 72 arus žemės. Atrodytų, trupinį. Bet dėl to ne viso hektaro nervus tenka tampyti kone dvidešimt metų.

Sklypas, kuris iš dvaro žemių K. Ščerbauskui buvo atrėžtas 1926 metais, dabar glaudžiasi prie geležinkelio stoties Baisiogaloje (Radviliškio rajone), Alyvų gatvėje. Ant tų 72 arų žemės sovietmečiu išdygo du namai.

„Paveldėjau tą žemę. Bet reikėjo kantrybės, kol nuosavybė į tą sklypą buvo atkurta. Galop 2000-ųjų gegužę Šiaulių apskrities valdininkai baigė sutvarkyti dokumentus. Ir nusprendė, kad sklypą galima perkelti.

Kadangi gyvenu sostinėje, paprašiau, kad jis ir atsirastų kur nors arčiau namų, Vilniaus rajone. Bet kur, kad tik jam valstybės žemėje atsirastų vietos. Tačiau kol sprendimas pasiekė Vilniaus apskrities administraciją, praėjo kone metai", - pasakojo L. Diržinauskienė.

Vilniaus apskrities administracija neužgaišo. Sutvarkė žemės nuosavybės dokumentus ir patarė moteriškei kreiptis į Paberžės seniūniją.

Taip prasidėjo kasmetinės L. Diržinauskienės kelionės nuo Vilniaus iki Paberžės, ir atgal. 

Rėželis - prie kapinių     

Kasmet, šešerius metus iš eilės, ji sulaukdavo matininkų skambučio. Sukardavo kelią į Paberžės seniūniją. Bet veltui.

„Dar nesuprojektavome sklypo. Nerandame vietos", - išgirdusi matininkų atsakymą, moteris išeidavo nieko nepešusi.

Per tuos 12 metų ji taip ir neatgavo tų 72 arų žemės. Taip, būta siūlymo atkelti žemę į Paberžės seniūnijoje esančias Glitiškes. Atmatuoti jį ant kapinių šlaito, kur palaidoti per karą sušaudyti lenkai. Ar kas nors norėtų tokio pasiūlymo?

„Kitą kartą matininkas mėgino tuos arus atrėžti viduryje ūkininko, nuomojančio valstybės žemę, laukų. Rugiai jau buvo beplaukią. Ar mes kokie barbarai, kad brisime tos žemės per žmogaus pasėtus rugius matuoti?" - taip nuplaukė ir antrasis bandymas susigrąžinti senelio palikimą.

Pasak Lilijos, po tų nesėkmingų kelionių Paberžės seniūnija nutilo. O moters klibinami Vilniaus rajono žemėtvarkininkai ištraukė keistoką alibi.

Mat 2011-aisiais jie kėlėsi į naujas patalpas sostinės Kalvarijų gatvėje, dokumentus gabeno maišais, ir, atrodo, nebeįstengia jų surikiuoti.

„Esu dabar eilėje 380-a, pačiame jos gale. Ir kam žemėtvarkininkai nutarė tos žemės ieškoti kažkur Paberžėje? Juk galėjo bet kur ją perkelti. Ne ant Gedimino kalno juk jos prašau.
Žemės sklypas – mažas. Gal kam nors padovanočiau. Tedirba. Bet vis dar neturiu ką padovanoti", - kartėlio neslėpė L. Diržinauskienė.

Užtat ūkininkai stebisi, kad po tiek metų dar savininkų naujų pridygsta.

„Taip ir pridygsta, - atsiduso moteris. - 20 metų laukiame tų 72 arų. Pasakytų bent jau žemėtvarkininkai, kad Vilniaus rajone laisvos valstybinės žemės nėra. Tuomet gal kitur, arčiau savo tėviškės – arčiau Panevėžio ieškočiau. Bet kol kas nerandu su jais bendros kalbos".

Ūkininkams - nesaldu

„Mūsų krašte būta ne vieno atvejo, kai ūkininkų įdirbtą, iš valstybės nuomojamą žemę nukniaukė kiti. Visuose rajonuose pilna tokių atvejų.

Neretai ir lietuviškas pavydas čia suveikia, kai vienų žmonių iš šabakštynų išlaisvintos žemės užsimano kiti", - sakė Pakruojo ūkininkų vadovas Alvydas Vasiliauskas.

Jo teigimu, neretai būtent jaunieji ūkininkai iš valstybinės žemės išstumia senuosius. Jie vis dar turi turi pirmumo teisę į nuomą. Ir renka valstybinės žemės lopus nuomai visoje Lietuvoje nė nelaukdami, kol juose javus sėję žmonės atsitokės.

„Saugiklių yra, bet jų per mažai. Nenormalu, kad iš ūkininko, kuris deklaruoja ir dirba žemę, ją, metinei sutarčiai pasibaigus, gali atimti bet koks besikuriantis ūkininkas, - kalbėjo A. Vasiliauskas.

Jam nuostabą kelia ir tai, kad net po 20 žemės reformos metų vis dar atsiranda naujų žmonių, norinčių susigrąžinti žemę. O ji atriekiama iš ūkininkų nuomojamų laukų.

„Ta žemė seniai būtų apėjusi mišku, jei ne valstiečių darbštumas. O kai jie ją išpuoselėja, ir kiti užsimano. Manyčiau, jei žmogus dvidešimt metų miegojo, tepriklauso jam kompensacija, o ne pati žemė", - svarstė prieniškis.

Žemės mažiau, nei jos nori pirkėjai

Nacionalinės žemės tarnybos direktorius Vitas Lopinys:

„Šiemet tarnyba turi baigti žemės pardavimo procesą, - įvertinti 30 tūkst. prašymų, kuriuos pretendentai į valstybinę žemę pateikė iki 2011-ųjų rugpjūčio 24-osios. Ir atlikti laisvos valstybinės žemės fondo reviziją.

Prašymų žemei pirkti buvo gauta apie 30 tūkst. Maždaug pusė jų jau yra peržiūrėti. Tik tuomet, kai bus įvertinti ir likusieji, Žemės ūkio ministerija spręs, atnaujinti valstybinės žemės pardavimo procesą.

Jis buvo sustabdytas paaiškėjus, kad laisvos valstybinės žemės yra gerokai mažiau, nei norėtų įsigyti jos pirkėjai. Paaiškėjo, kad pretenduojama į 400 tūkst. hektarų valstybės žemės, nors laisvos jos buvo 360 tūkst. hektarų.

Tuomet, kai bus revizuotas laisvos žemės fondas, tikėtina, pajudės ir eilės žmonių, laukiančių, kol jiems bus perkelti žemės sklypai".