Aiškinantis, kodėl žemę Lietuvos piliečiams siūloma grąžinti
malkomis, kurias jie patys galės kirsti kaip kompensaciją gavę miško
sklypą, susidaro įspūdis, jog valdžia daro viską, kad tik paliktų savo
piliečius su skatikais kišenėse. Kitaip tariant, kad būtų galima iš lėto
patyliukais nacionalizuoti turtą vidury baltos dienos, kaip tai darė
sovietų valdžia.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos šių metų
balandžio 1 d. duomenimis, dauguma asmenų, kuriems vis dar neatkurtos
nuosavybės teisės į miestų teritorijose valdytą žemę, yra Vilniuje. Savo
turto sostinėje neatgauna 4 tūkst. piliečių, Kaune – 2,5 tūkst.,
Palangoje – 1,4 tūkst., Panevėžyje – 1 tūkst.
Atsakymą į klausimą, kodėl, pavyzdžiui, Vilniuje kasmet atsiranda
žemės naujiems prekybos centrams dygti, o paprastiems žmonėms – ne,
galima tik nujausti. Joks valdininkas aiškiai nepareikš, kad pirmuoju
atveju pinigų bus, o antruoju – ne. Pavyzdžiui, šiemet Vilniaus miesto
savivaldybė išdavė 10 leidimų statyti prekybos paskirties pastatus, t.
y. prekybos centrus, pernai jų išduota mažiau – iš viso 6.
O vilniečiams žemės natūra mieste nebeliko. Neliko ne tik vertingo
turto, bet ir nors kiek vertų pinigų už jį. Mat už žemę mieste siūloma
piniginė kompensacija paskaičiuota labai išradingai – išsitraukus
sovietinius skaičiuotuvus tiksliai apskaičiuojama nominalioji sklypo
vertė.
Pavyzdžiui, Vilniuje, Mindaugo gatvėje, šalia kurios yra ir didžiulė
parduotuvė „Maxima", beveik hektaras (0,8 ha) žemės su statiniais pagal
nominaliąją vertę kainuoja apie 863 tūkst. Lt, o pagal vidutinę rinkos
vertę ji kainuoja keturgubai daugiau – 3,7 mln. Lt.
Įsivaizduokite, kad už sklypą mieste jums siūloma keturgubai mažiau
vien todėl, kad jis nėra derlingas, užklotas asfaltu. Kad nominalioji
žemės kaina būtų verta dėmesio, jūsų žemė turi būti tinkama
žemdirbystei, nors jūs mieste nesiruošiate nei javų sėti, nei bulvių
sodinti.
VĮ Registrų centro atstovas spaudai Aidas Petrošius paaiškino, kad
nominalioji žemės vertė yra sovietmečio reliktas. Ji buvo naudojama
pirmaisiais šalies nepriklausomybės metais nustatant žemės kainą, nes
kitokios metodikos tiesiog nebuvo, kaip ir duomenų apie sklypų rinkos
kainas. Jis teigė skeptiškai vertinantis šią pasenusią žemės vertinimo
metodiką, nes ji remiasi žemės derlingumo ir našumo balais. Juk
sovietmečiu labiausiai buvo vertinama derlinga žemė, tačiau asfaltu
padengtas sklypas negali būti derlingas.
Registrų centro duomenimis, žemės sklypų vertė Lietuvoje rinkos
kainomis vidutiniškai yra 3,3 karto didesnė už nominaliąją jų vertę. Kai
kurių sklypų nominalioji žemės vertė yra 40–60 kartų mažesnė už
vidutinę rinkos kainą.
ŽŪM Žemės išteklių ir politikos departamento direktorius Audrius
Petkevičius, paklaustas, ar jam neatrodo neteisinga mokėti žemės
kompensaciją, apskaičiuotą pagal nominaliąją jos vertę, atsakė negalįs
nieko padėti ieškant lygybės. „Vyriausybė taip nusprendė, todėl taip ir
reikia skaičiuoti", – į svarstymus apie nuskriaustus piliečius nesileido
jis.
Visgi, kai pati jaučia, kad skurdėja, valdžia gumos dešimtmečiais netempia – reaguoja iš karto.
Pamačiusi, kad nominalioji žemės vertė iš tiesų yra tokia maža, kad
net neverta nuo jos skaičiuoti žemės mokesčio, valdžia akimirksniu
parodė lankstumą – nuo šių metų nusprendė pakeisti mokestinę bazę ir
žemės mokestį skaičiuoti nuo vidutinės žemės rinkos vertės. Tačiau kai
žmonės reikalauja kompensacijų už žemę vidutine rinkos kaina, tada
pateikiamas svarus argumentas, kad tai neįmanoma, nes tam reikėtų apie
30 mlrd. Lt. Iš tiesų tokie pinigai Lietuvai yra nerealūs, tačiau kodėl
nepaėmus pieštuko ir nepadauginus negrąžintos žemės nominaliosios vertės
bent iš dviejų ir nepasiūlius pinigų tiems, kurie juos paimtų vietoj
medžių. Nejaugi geriau kapoti miškus ir prisidėjus prie klimato kaitos
proceso kitąmet pavasario laukti dar vienu mėnesiu ilgiau?
