Konsultacijų bendrovės „Ekonominių konsultacijų ir tyrimų" direktorius Gintas Umbrasas vardija, jog iš Lietuvoje esančių 60-ies savivaldybių, aktyviomis galima pavadinti vos kelias, tai - Kretingos, Ignalinos, Utenos rajonai ir Druskininkų miestas.
„Matau, kad Kretingoje skatinamas verslumas iš pozityviosios pusės, Ignalinoje – imtasi renovacijos programos. Pakankamai neblogai, palyginti su kitais panašaus dydžio miestais, tvarkosi Utenos ir Druskininkų savivaldybės. Deja, tokios praktikos yra palyginti retos", - apgailestauja G. Umbrasas.
Pasak jo, tik nedidelė savivaldybių dalis ėmėsi veiksmų, kad regione atsirastų daugiau naujų darbo vietų, atitinkamai - ir padidėtų savivaldybių pajamos.
„Mes galvojame, kad jeigu mažesniuose miesteliuose statysime socialinę infrastruktūra, pavyzdžiui, mokyklas, kultūros centrus ir taip toliau, tai išlaikys jų gyvybingumą. Bet, jeigu nėra gamybinių taškų, vien socialinė infrastruktūra jų neišlaikys", - mano G. Umbrasas.
Jis primena, kad savaime vystosi didieji miestai, o kitur gyventojai sensta, jų mažėja, o jaunimas – išvyksta.
„Kiekvienas verslas stiprina bendruomenės ekonominius ir socialinius pagrindus: jeigu ten yra ką veikti, verta ir gyventi, jeigu veikti nėra ką, iš ten reikia važiuoti", - gyventojų logiką paaiškina jis.
Kuo pasigirti turi Ignalina ir Druskininkai, suaktyvėjo ir Kretinga
Rugsėjį Kretingos rajono savivaldybė paskelbė, jog „Kretinga nenori būti tik Klaipėdos miegamuoju rajonu", todėl verslininkams yra siūlomos mokestinės lengvatos nuomojantis žemę. Savivaldybė prisimena, jog tarpukariu buvo ne tik apskrities centru, bet ir turėjo išplėtotą verslą, kurį dabar siekia atkurti.
Savivaldybė vardija, jog tarpukariu Kretingoje veikė „2 spaustuvės, 4 bankai, žvakių fabrikas, sacharino gamykla, arbatžolių fasavimo įmonė, saldainių, medaus, sirupo dirbtuvės, plytinė, lentpjūvė, 2 malūnai, elektros stotis, koklių, statybos, baldų ir kitos dirbtuvės", taip pat gintaro apdirbimo įmonė, vilnų karšykla, aliejinė ir vilnonių audinių fabrikas „Laisvė" ir viliasi, kad lengvatos sudomins smulkiuosius investuotojus, turinčius 50 – 500 tūkst. litų.
Lietuvoje ruošiantis įgyvendinti masinę daugiabučių renovacijos programą, rugsėjį Ignalinos rajono savivaldybė savo patirtį pristatė Lietuvos inžinierių sąjungai ir Būsto energijos taupymo agentūrai. Ignalinos savivaldybė buvo pirmoji, kuri sugalvojo, kaip išvengti gyventojų baimės skolintis iš bankų ir pasiūlė sprendimą: renovaciją inicijuoja savivaldybė, o paskolą, reikalingą daugiabučiui namui atnaujinti, ima ne gyventojai, o savivaldybės paskirtas administratorius. Dabar analogišką modelį planuojama taikyti ir kitose savivaldybėse.
Šiuo metu pagal „Ignalinos enervizijos" programą jau yra įvykę konkursai ir sudarytos rangos sutartys dėl 45 daugiabučių namų renovavimo, o modernizavimo darbai vyksta 9-iuose namuose.
Kelininkai, kalbėdami apie kelių būklę, vienbalsiai tvirtina, kad šiuo metu Lietuvos kelių būklė blogėja, nes prasidėjus sunkmečiui nuspręsta taupyti kelių sąskaita ir taupymas tęsiasi iki šiol. Tačiau jie siūlo pasižiūrėti į sėkmingus gatvių sistemos remonto pavyzdžius kaip Druskininkuose, kur bendradarbiaujant su privačiu verslu ir bankais buvo atnaujinta miesto infrastruktūra ir gatvių lopų praktiškai nėra.
Savivaldybės jaučiasi nuskriaustos
Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas-patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas pripažįsta, jog pagrindinis būdas savivaldybės pritraukti tiek Lietuvos, tiek užsienio verslininkus yra mokesčių lengvatos.
„Tai iš esmės yra turto mokesčių lengvatos: nekilnojamojo turto ir nuomos mokesčių. Gyventojams pagrindinė lengvata – nuolaidos įsigyjant verslo liudijimus", - sako jis.
Tačiau R. Čapas sako, jog po sunkmečio savivaldybės turi vis mažiau resursų skatinti verslumą.
„Iš savivaldybių centrinė valdžia atėmė paskatas didinti verslumą ir skatinti investicijų plėtrą: iš savivaldybių buvo atimtas prognozuojamo gyventojų pajamų mokesčio procento didėjimas dėl ekonomikos augimo", - dėsto A. Čapas.
Pasak jo, 2001-2010 m., kai buvo nustatomas savivaldybėms tenkantis Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) procentas, jo padidėjimą dėl natūralaus ekonomikos augimo pasidalindavo savivaldybės ir valstybės biudžetai.
„Bet nuo 2011 m. nutarta GPM augimą dėl ekonomikos augimo paimti į valstybės biudžetą. Kuo tai pasibaigė? 2012 m. GPM pajamos į valstybės biudžetą augo 20 proc., palyginti su 2011 m., o 2013 m. net 25 proc., palyginti su 2012 m. Deja, savivaldybių biudžetai liko nuskriausti ir iš jų buvo atimtos paskatos užsiimti verslumu, investicijų skatinimu, nedarbo mažinimu", - skaičiuoja A. Čapas ir primena, kad pradelsti savivaldybių įsiskolinimai verslui siekia 350 mln. litų.
Anot jo, verslo skatinimas buvo sumenkęs sunkmečiu, kai savivaldybių biudžetai traukėsi dėl mažėjusių gyventojų ir verslo pajamų.
Nemokamų instrumentų yra, bet abejoja jų nauda
Nors A. Čapas sako, kad savivaldybės turi ir nemokamą instrumentą – skatinti leidimų išdavimą veiklai plėtoti mažinant biurokratinę naštą, G. Umbrasas abejoja, kad šia priemone naudojamasi aktyviai.
„Man susidarė įspūdis, kad didžioji dalis savivaldybių gyvena biudžetinėmis nuotaikomis ir įsivaizduoja, kad vystyti jų administruojamą teritoriją, kurti joje verslą turėtų kažkas trečias, atėjęs iš šalies. O kartais, vardan gėlių darželio linijos, kuri yra artima kokiam nors politiniam asmeniui, gali būti paaukoti pakankamai dideli ekonominiai konkrečios savivaldybės projektai. Tai apima ir tokius reiškinius, kai bendruomenės yra nuteikiamos prieš vietos verslą, manau, galima priminti kiaulių kompleksus", - dėsto G. Umbrasas.
Specialistas apgailestauja, kad kai kuriose savivaldybėse sunku įgyvendinti ir visuomenės gyvenimo kokybę pagerinančius projektus.
„Pabandykite nedideliame miestelyje nutiesti vandentiekį ar pravesti kokią komunikaciją: pamatysite, kiek žemė pasidaro vertinga ir kiek atsiranda nuskriaustųjų, net jeigu imamasi priemonių, dėl kurių visi turėtų džiaugtis", - apgailestauja G. Umbrasas.
Pasak jo, Skandinavijoje savivaldybės yra senokai supratusios, kad norint būti konkurencingomis, reikia sudaryti sąlygas verslui.
„Man atrodo, Lietuvoje prieš 10-15 metų savivaldybės labai pervertino savo galimybes, pavyzdžiui, brangiai įvertino žemę, įvedė draudimų statyboms, negeranoriškai žiūri į infrastruktūros ruošimą. Bet jeigu žemė yra tuščia ir joje netinka auginti bulves, obuolius ar kitas kultūras, rajone ji yra beveik bevertė: kai ten nebus žmonių, nebus ir ką su ta žeme veikti", - apibendrina jis.