NTrinka

83 me­tų Ed­mun­das Ger­ma­na­vi­čius šian­dien yra ofi­cia­lus be­na­mis. Glau­džia­si pas sve­ti­mą. Paš­ne­ko­vo vei­du rie­da aša­ros, o į šir­dį smin­ga žo­džiai: ta­pau sve­ti­mas sū­nui, o iš na­mų, ku­riuo­se gy­ve­nau ko­ne pu­sę sa­vo am­žiaus, išė­jau kaip sto­viu. Ta­čiau sū­nus dės­to sa­vo tei­sy­bę: tė­vas na­muo­se vi­sa­da lau­kia­mas.

Kaž­ka­da bu­vu­sių ar­ti­mų žmo­nių pa­sau­lis per­ski­lo. Šil­tų jaus­mų ne­be­li­kę, bus kal­ba­ma šal­ta tei­si­ne kal­ba.

Se­nat­vė­je – pas sve­ti­mus

„Net bai­siau­sia­me fil­me ne­ma­čiau to, kas man nu­ti­ko, – gerk­lė­je strin­gan­čius žo­džius ren­ka E. Ger­ma­na­vi­čius. – Užau­gi­nau žmo­gų ant sa­vo spran­do. Ne­gal­vo­jau, kad se­nat­vė­je teks vis­ką pa­lik­ti ir glaus­tis pas sve­ti­mus."

Dar ne­se­niai ti­kė­jęs, jog te­be­tu­ri na­mus ir grei­tai ga­lės į juos su­grįž­ti, šian­dien E. Ger­ma­na­vi­čius ti­ki­na, jog ke­lio na­mo ne­bė­ra.

Niū­ri tie­sa iš­lin­do, kai E. Ger­ma­na­vi­čius prieš ke­lis mė­ne­sius nu­si­pir­ko au­to­mo­bi­lį. Daug me­tų re­mon­ta­vęs au­to­mo­bi­lius, be jų ne­ga­li ir su­lau­kęs gar­baus am­žiaus – ap­lan­ko gi­mi­nes, va­žiuo­ja žve­jo­ti, į par­duo­tu­vę.

„Re­git­ro­je" su­ži­no­jo, kad jau ke­le­ri me­tai iš sa­vo na­mų Rad­vi­liš­ky­je yra iš­re­gist­ruo­tas.

Re­gist­rų cent­ro dar­buo­to­jai su­krė­tė: E. Ger­ma­na­vi­čiaus na­mo da­lis Rad­vi­liš­ky­je, Vy­dū­no gat­vė­je par­duo­ta 2007 me­tais. Pirkimo–pardavimo san­do­rio ko­pi­jo­je pa­ra­šy­ta: par­da­vė­jas E. Ger­ma­na­vi­čius, o pir­kė­ja – J. Ger­ma­na­vi­čie­nė (mar­ti).

Šuo at­pa­ži­no šei­mi­nin­ką

Ži­nios pri­blokš­tas vy­ras nu­vy­ko į na­mus, ku­riuo­se gy­ve­no ne vie­ną de­šimt­me­tį. Ta­čiau į vi­dų neį­leis­tas. Sū­nus, se­no­lio žo­džiais, įsa­kęs pa­si­trauk­ti – nie­kas čia jam ne­bep­rik­lau­so, jei ne­pa­sit­rauks, PA­leis šu­nis.

Sū­naus pri­lai­ko­mi ke­tur­ko­jai, grau­di­na­si E. Ger­ma­na­vi­čius, tą­syk ska­li­jo keis­tai į jį žiū­rė­da­mi. Vie­nas, jo užau­gin­tas, vy­ro žo­džiais, tar­si ne pul­ti, o gin­ti bu­vo pa­si­ren­gęs, džiau­gė­si šei­mi­nin­ko su­grį­ži­mu.

Da­bar E. Ger­ma­na­vi­čius Sa­vi­val­dy­bės įskai­to­je kaip „as­muo, ne­tu­rin­tis nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos" ir glau­džia­si pas vi­sai sve­ti­mą žmo­gų. Jam pri­klau­siu­sio­je na­mo pu­sė­je šiuo me­tu gy­ve­na mar­čios mo­ti­na.

„Kaip gy­ve­ni­me išei­na. Užau­gin­tas šu­va ir siun­do­mas ne­puo­la, ne­kan­da, o vai­kas kan­da...", – grau­du­lio gu­mu­las už­gniau­žia se­no žmo­gaus bal­są, o skruos­tais rie­da su­gru­bu­sia ran­ka be pa­lio­vos va­lo­mos aša­ros.

Lem­tin­gas pa­ra­šas

Tė­vo ir sū­naus san­ty­kius juo­da ka­tė per­bė­go prieš še­še­rius me­tus mi­rus E. Ger­ma­na­vi­čiaus žmo­nai, sū­naus mo­ti­nai.

Po ne­lai­mės na­mo, ku­rio vie­no­je pu­sė­je gy­ve­no tė­vas su mo­ti­na, ki­tą pu­sę įsi­gi­jęs sū­nus tė­vui pa­sa­kė no­rin­tis per­tvar­ky­ti na­mą, su­jung­ti abu jo ga­lus, pa­sta­ty­ti bend­rą kros­nį. Kol re­mon­tuos, tė­vui tek­sią lai­ki­nai pa­gy­ven­ti kur nors ki­tur.

Li­kęs vie­nas E. Ger­ma­na­vi­čius sū­naus Ed­mun­do spren­di­mui ne­prieš­ta­ra­vo, sa­kė, kad po mir­ties už­gy­ven­tas tur­tas – pu­sė na­mo, ga­ra­žai kie­me, mal­ki­nė, skly­pas – vis tiek liks jam.

Tė­vu­ko min­čių pa­ska­tin­ti ar­ti­mie­ji, se­no­lio žo­džiais, rei­ka­lą pa­spar­ti­no. Vie­ną die­ną E. Ger­ma­na­vi­čius su mar­čia jos ini­cia­ty­va nu­vy­ko pas no­ta­rą ir, ti­kė­da­mas, kad tai – tes­ta­men­tas, pa­si­ra­šė.

„Su­dė­jo krū­vą po­pie­rių ir ant vir­šu­ti­nio la­po pa­ro­dė, kur pa­dė­ti pa­ra­šą, – san­do­rio die­ną pri­si­me­na E. Ger­ma­na­vi­čius. – Be aki­nių neįs­kai­čiau, tik pa­klau­siau ant ko pa­si­ra­šau. Mar­ti paaiš­ki­no, kad pa­si­ra­šau lei­di­mą jiems tvar­ky­ti sa­vą­ją pu­sę na­mo. Pas­kui pa­sa­kė, kad jau ga­liu ei­ti, pa­ti vis­ką baigs tvar­ky­ti."

Su­da­rius san­do­rį, E. Ger­ma­na­vi­čius sa­ko ne­ga­vęs jo­kio do­ku­men­to ar ko­pi­jos, o pa­pra­šęs jos bu­vo api­bar­tas.

Lai­mė ne­lai­mė­je

Kol vy­ko na­mo re­mon­tas, vy­ras glau­dė­si pas gi­mi­nes Rad­vi­liš­ky­je. Per se­sers mar­čią su­si­pa­ži­no su šiau­lie­te Re­gi­na Le­gec­kie­ne. Vy­rą pa­lai­do­ju­si mo­te­ris gy­ve­na na­me Me­de­ly­no mik­ro­ra­jo­ne Šiau­liuo­se.

„Duok Die­ve, jai svei­ka­tos. Ir pri­žiū­rė­tas, ir ap­reng­tas, ir pa­val­gęs dė­ka jos esu", – ge­rų žo­džių pri­glau­du­siai mo­te­riai ne­gai­li E. Ger­ma­na­vi­čius.

Bu­vu­si me­di­ci­nos se­suo taip pat gi­ria įna­mį: tvar­kin­gas, ne pi­jo­kas, pa­slau­gus, bend­rau­jan­tis. Jie­du, sa­ko, nė sy­kio ne­bu­vo su­si­py­kę.

Ta­čiau mo­te­riai skau­du žiū­rė­ti į ap­si­niau­ku­sias įna­mio akis, kai šį ima kan­kin­ti na­mų, ku­riuos pa­ts pir­ko, pri­žiū­rė­jo, il­ge­sys.

„Nek­laus­ki­te, kaip skau­du, kai pa­gal­vo­ju apie vai­ką, ku­rį užau­gi­nau nuo ma­žu­mės ir ku­ris ap­ga­vo", – iš E. Ger­ma­na­vi­čiaus lū­pų pra­si­ver­žia šird­gė­los žo­džiai.

Vy­ras pa­pa­sa­ko­ja, kad jo ir sū­nu­mi va­di­na­mo žmo­gaus iš tie­sų ne­sie­ja krau­jo ry­šys, bet jis jį užau­gi­no, da­vė sa­vo pa­var­dę.

„Tė­vuk, ko gi tau trūks­ta? Vie­tos pas ma­ne už­ten­ka – gy­venk ir džiau­kis, – sa­kė po­nia Re­gi­na. – Iš­gy­ven­sim, ne­pra­žū­sim. Sve­ti­mas žmo­gus, bet man aša­ros by­ra. Ne­ma­niau, kad taip ga­li ar­ti­mas pa­da­ry­ti."

Ta­čiau E. Ger­ma­na­vi­čius no­ri, kad bū­tų su­mo­kė­ta. Nu­si­pirk­tų bu­tą. Ja­me pri­si­glaus­tų, jei pra­ras­tų sa­vo ge­ra­da­rę.

Tė­vą ža­da priim­ti die­ną ir nak­tį

E. Ger­ma­na­vi­čiaus sū­nus 53 me­tų Ed­mun­das se­no­lio is­to­ri­ją va­di­na ne­są­mo­ne, nes, tei­gia, kad tė­vas yra „nea­dek­va­tus, ne­la­bai su­vo­kia, ką kal­ba".

Pa­sak jo, nie­kas tė­vo iš na­mų ne­va­rė, pa­ts išė­jo. Ir na­mo da­lį tė­vas sa­vo no­ru mar­čiai par­da­vė – vi­si par­da­vi­mo do­ku­men­tai su­tvar­ky­ti. Par­da­vęs, anot pa­šne­ko­vo, ir pi­ni­gų ga­vo, tik neat­si­me­na, kiek.

Ed­mun­das įsi­ti­ki­nęs, kad dėl pašlijusių jo ir tė­vo san­ty­kių kal­ta „ta mo­te­ris".

„Čia vis­kas per tos mo­ters pink­les", – sa­ko vy­ras.

O tė­vui jo na­mų du­rys esą vi­sa­da ati­da­ry­tos, kam­ba­rys pa­ruoš­tas – ga­li bet ka­da su­grįž­ti.

„Kiek kar­tų pra­šiau, kad grįž­tų. Neg­rįž­ta. Te­gu dieną–naktį su­grįž­ta, vi­sa­da jį priim­siu", – net ke­lis kar­tus pa­kar­to­ja Ed­mun­das.

KO­MEN­TA­RAS

Abe­jo­ti­nus san­do­rius ga­li­ma už­gin­čy­ti

Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros Vie­šo­jo in­te­re­so gy­ni­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji pro­ku­ro­rė Ri­ta DA­BU­ŽINS­KIE­NĖ:

– Kiek­vie­ną abe­jo­ti­ną san­do­rį ga­li­ma už­gin­čy­ti. Bend­ras se­na­ties ter­mi­nas tai pa­da­ry­ti – de­šimt me­tų.

Jei, pa­si­ra­šant pir­ki­mo-par­da­vi­mo su­tar­tį, dar ir pi­ni­gai ne­bu­vo su­mo­kė­ti, ga­li­ma įtar­ti ne­tgi su­kčia­vi­mą ir pra­šy­ti iš­kel­ti bau­džia­mą­ją by­lą.

Jei žmo­gus ne­tu­ri pi­ni­gų, jis ga­li kreip­tis į Vals­ty­bės ga­ran­tuo­ja­mos tei­si­nės pa­gal­bos tar­ny­bą (Šiau­liai, Va­sa­rio 16-osios g. 49) ir pra­šy­ti, kad jam bū­tų skir­ta ne­mo­ka­ma gy­ny­ba. Pas­kir­tas vals­ty­bės ad­vo­ka­tas iš­si­rei­ka­laus vi­sus rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus ir pa­si­žiū­rės, kaip bu­vo įfor­min­tas san­do­ris.

Jei bu­vo įfor­min­ta pirkimo–pardavimo su­tar­tis, va­di­na­si, jam tu­rė­jo bū­ti su­mo­kė­ti pi­ni­gai. Ad­vo­ka­to už­da­vi­nys – iš­siaiš­kin­ti, ko­kiu bū­du pi­ni­gai bu­vo su­mo­kė­ti. Tuo pa­čiu bus iš­siaiš­kin­tos ir vi­sos tur­to per­da­vi­mo ap­lin­ky­bės bei priim­ti spren­di­mai.

Tai­gi ad­vo­ka­tas bus rei­ka­lin­gas ci­vi­li­niuo­se rei­ka­luo­se – pa­dė­ti anu­liuo­ti san­do­rį ir tei­si­ne pra­sme su­grą­žin­ti į pra­di­nę pa­dė­tį. Pap­ras­čiau kal­bant, kad žmo­gus at­gau­tų na­mus, tu­ri bū­ti pa­nai­kin­ti vi­si san­do­riai, dėl ku­rių ji­sai pra­ra­do tei­sę į sa­vo na­mus.

Nu­ken­tė­ju­sy­sis ga­li kreip­tis ir į Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros Vie­šo­jo in­te­re­so gy­ni­mo sky­rių. Pro­ku­ro­rai at­liks ty­ri­mą dėl san­do­rio ga­li­mo ne­tei­sė­tu­mo, iš­siaiš­kins, ar žmo­gaus va­lia bu­vo iš­reikš­ta.

Jei žmo­gus ži­no, jog bu­vo ap­gau­tas, jis taip pat ga­li pa­ra­šy­ti pa­reiš­ki­mą po­li­ci­jai dėl su­kčia­vi­mo. Ta­čiau bau­džia­mą­ja by­la ga­li bū­ti nu­teis­ti kal­tie­ji, ku­rie ap­ga­vo, ne­su­mo­kė­jo pi­ni­gų, bet na­mų tai ne­sug­rą­žins. Bet ko­kiu at­ve­ju ša­lia bau­džia­mo­sios, kad vi­si abe­jo­ti­ni san­do­riai bū­tų anu­liuo­ti ir bū­tų su­grą­žin­ti na­mai, teks ves­ti ir ci­vi­li­nę by­lą.