Gražioje
Kėdainių rajono Vainotiškių gyvenvietėje erdvius namus turintis
ūkininkas Sigitas Giknius yra taupus žmogus, nes per sezoną gyvenamojo
būsto šildymui išleidžia tik tris litus. Maža to, šių pinigų pakanka ir
ūkiniame pastate įkurdintoms vištoms, kurios net per didžiausius šalčius
linksmai kudakuoja ir kiaušiniais atsidėkoja už sukurtą jaukumą.
Sudėtingas įrenginys
Kalbos apie Sigito nagingumą, pomėgį kurti ir gyvenime pritaikyti
naujausias technologijas jau seniai sklando po visą apylinkę. Teko
girdėti ir apie ypatingą jo meilę šildymo katilams, o tai, kad ūkininko
namuose sukonstruotas stebuklingas katilas, įsitikinau vos tik atvykęs į
svečius.
Pirmiausia nusprendęs apžiūrėti namus šildantį katilą jau sukau namo
rūsio link, tačiau buvau šeimininko sustabdytas. „Katilinė įrengta
ūkiniame pastate, o į namą šiluma tiekiama požemine trasa, kurios ilgis
kiek daugiau nei 25 metrai", - pirmą kartą nustebino Sigitas.
Antrą kartą labai nustebau garaže išvydęs palei sieną sumontuotą itin
keistos išvaizdos šildymo katilą, kurio nežinodamas katilu tikrai
nebūčiau pavadinęs. Tačiau Sigitui pradėjus kantriai aiškinti šio
įrenginio veikimo principą galvoje šiek tiek prašviesėjo ir viskas
sustojo į savo vietas. Pats katilas yra sudarytas iš dviejų degimo
kamerų. Vienoje jų gaminamos degiosios dujos, o kitoje jos dega.
„Abiejų kamerų vidus išlietas korundu. Tai aukštoms temperatūroms
atsparus mineralas. Antroje kameroje, kurią aš vadinu reaktoriumi,
temperatūra pakyla iki 900-1100 laipsnių Celsijaus ir susidaro
agresyviosios dujos, o šamotas tokios „įtampos" neatlaiko, todėl teko
rinktis korundą", - aiškino šeimininkas.
Prie katilo yra prijungtas vadinamasis „tunelis". Jame baigia degti
dujos, o jis pats tarnauja kaip termoakumuliatorius, nes jame kaupiama
šiluma. Per „tunelį" karštis keliauja į šilumokaitį, kuriame kaitinamas
šildymo sistemos vanduo. Jis, beje, cirkuliuoja ir aplink reaktorių bei
„tunelį". Toliau yra sumontuotas pelenų gaudytuvas, nes namo šeimininkas
tausoja aplinką ir neleidžia kietosioms dalelėms patekti į atmosferą.
Pelenų gaudytuve sumontuotas dar vienas orinis šilumokaitis, iš kurio
šiltas oras tiekiamas į už sienos įrengtą vištidę.
Pigus kuras
Rudenį, atvėsus orams, namo šeimininkas užkuria katilą. „Pirmą kartą
užkuriant katilą sunaudoju 4-5 pliauskas, štai iš kur atsiranda tie trys
litai, kuriuos kainuoja visas šildymo sezonas. Vėliau katilas yra
kūrenamas tik grūdų valomosiomis atliekomis. Deginu piktžolių sėklas,
grūdų daleles, pelus. Anksčiau mano ir brolio ūkyje susidariusias grūdų
valymo atliekas veždavome į sąvartyną ir už jų priėmimą sumokėdavome, o
dabar jomis šildomės namus", - pasakojo S. Giknius.
Virš garažo, kuriame įrengta katilinė, esančioje palėpėje supilami
pelai. Šeimininkui maždaug kas ketvirtą dieną reikia užlipti į viršų ir
pripilti bunkerį šio pigaus kuro. Beje, per sezoną dideliam namui
apšildyti reikalingos maždaug dvi traktorinės priekabos grūdų valymo
atliekų. Tokio nedidelio kiekio kuro reikia todėl, kad katilas per
valandą kūrenasi tik maždaug 10-12 minučių.
Katilo ir ventiliatorių darbas automatizuotas, juos valdo specialus
temperatūrinis valdiklis ir laiko relė. „Kai katile temperatūra nukrinta
keliais laipsniais, automatiškai įsijungia ventiliatorius, kuris
atnaujina degimo procesą, trunkantį apie 5 minutes. Temperatūrai
pakilus, ventiliatorius išsijungia. Šis procesas per valandą kartojasi
maždaug du kartus, todėl išeina, kad per valandą katilas kūrenasi 10-12
minučių", - kuo toliau, tuo labiau stebindamas kalbėjo ūkininkas. Beje,
Sigitas teigė, jog į namą tiekiamo vandens temperatūra būna 60-90
laipsnių.
Nedaug rūpesčių keliančio katilo viduje sumontuotas reaktorius sukasi
aplink savo ašį, tai sudaro galimybę išvalyti iš pakuros pelenus. Nors
tai gana lengvas darbas, tačiau būtent dėl pelenų Sigitas turi bent
kartą per dieną užsukti į garažą. „Šią problemą taip pat ketinu
pašalinti, jau penkioliktą kartą perdarydamas šį katilą. Turiu idėjų,
kaip rekonstruoti šildymo įrenginį, kad pelenai iš katilo būtų
pašalinami automatiškai", - dėstė nagingas vyras.
Sėkla – lyg atominė bomba
Mintis pačiam pasigaminti šildymo katilą pagal profesiją metalo
tekintojo galvoje ėmė kirbėti beveik prieš 30 metų, kai Vainotiškėse
buvo statomas nuosavas namas. „Tuo metu parduotuvėse buvo tik „KČM"
katilai, kuriuos buvo labai patogu eksploatuoti ir šildė jie tik
kaminus", - prisiminė Sigitas. Sužinojęs, kad tuomečio Statybos ir
architektūros instituto laboratorijoje atliekami šildymo katilų tyrimai
bei eksperimentai, jaunas vyras ten nuvyko ir susipažinęs su gabių
specialistų darbais bei mintimis prie katilų pasiliko visam gyvenimui.
„Vieni žmonės žvejoja, kiti – medžioja, treti skambina gitara, o aš
bandau suvaldyti ugnį, išspausti iš jos kuo daugiau naudos. Šildymo
katilai yra mano hobis, tikrasis pašaukimas", - kalbėjo šeštąjį
dešimtmetį perkopęs vyras. Jis patikino, kad tai gana brangus pomėgis,
nes vienetinių įrenginių gamyba anaiptol nėra pigi.
Tik jam vienam suprantamas siekis paprastą balandos sėklą supilti į 600
laipsnių temperatūros aplinką, kur ji lyg maža atominė bomba sprogsta
išskirdama didelį kiekį degiųjų dujų. Tik jis vienas negali taikytis su
situacija, kai ta pati balandos sėkla patenka į 200 laipsnių temperatūrą
ir susmilkusi nieko nesukuria. Tuomet kieme net prisvilusiais blynais
nekvepia, kaip būna, kai grūdų valymo atliekos dega itin aukštoje
temperatūroje.
Viena vertus atrodytų, kad pigaus namų šildymo idėjos įgyvendinimui
reikia tiek nedaug – tik auginti apie 200 ha javų ir turėti nuosavą
grūdų valomąją, tačiau kita vertus, tik pabendravęs su šio unikalaus
kūrinio autoriumi supranti, kad ne viskas taip paprasta, kaip daugeliui
gali pasirodyti.
Dainius Šepetys, "Kaimo laikraštis", UP.lt